Tėvas atgailauja
W. Livingstonas
Larnedas
TĖVAS ATGAILAUJA
Klausyk, sūnau: aš kalbu, kol tu
miegi vieną mažą rankelę pasikišęs po skruostu. Šviesios tavo garbanėlės
sudrėko ir prilipo prie suprakaitavusios kaktos. Aš įsėlinau į tavo kambarį
vienas Tik prieš kelias minutes sėdėjau bibliotekoje ir skaitinėjau savo
raštus, kai mane užplūdo dusinanti širdgėlos banga. Genamas kaltės jausmo aš
atsiradau prie tavo lovos.
Štai ką aš supratau, sūnau: aš
buvau tau per griežtas. Bariausi, kai tu, ruošdamasis į mokyklą, rankšluoščiu
vos vos palytėjai drėgną veidą. Priekaištavau dėl nešvarių batų, Šaukiau, kai
kažkokie tavo daiktai nukrito ant grindų.
Per pusryčius taip pat mačiau
tavo klaidų. Tu išdrabstei maistą. Rijai jį nekramtydamas. Pasidėjai alkūnes
ant stalo. Tepei ant riekės per daug sviesto. O kai pradėjai žaisti ir aš tave
įspėjau, tu atsisukai, pamojavai ranka ir šūktelėjai: „Iki pasimatymo,
tėte!” Aš susiraukęs atkirtau: „Neišsidirbinėk!”
Paskui viskas vėl prasidėjo
pavakare. Parvykęs aptikau tave klūpantį ir raišiojantį rutuliukus. Kelnėse
žiojėjo skylės. Aš pažeminau tave prieš draugus nuvarydamas į namus. Kelnės
buvo brangios — jei tau pačiam reikėtų jas nusipirkti, tada būtum atsargesnis!
Žinok, sūnau, viską tau duoda tėvas!
Ar atsimeni, kaip vėliau tu
nedrąsiai įžengei į biblioteką, kurioje aš skaičiau, ir pažvelgei į mane
skausmingu žvilgsniu? Supykęs dėl trukdymo dėbtelėjau į tave pakėlęs akis nuo
popierių ir tu sutrikęs sustojai prie durų. „Ko tau reikia?”— burbtelėjau.
Tu nieko neatsakei, tik staiga
atskuodei per kambarį, prišokęs apsikabinai mano kaklą, pabučiavai, o tavo
mažos rankelės karštai suspaudė mane su meile, kuri Dievo dėka žydi tavo
širdyje ir kurios net mano šaltumas negali sunaikinti. O paskui tu išbėgai ir
laiptais nutapsėjai aukštyn.
Taip, sūnau, netrukus popieriaus
lapas išslydo man iš rankų ir užgriuvo siaubinga, dusinanti širdgėla. Koks gi
įprotis valdo mane? Įprotis ieškoti tavo pražangų, įprotis priekaištauti. Štai
kuo aš atsilyginu tau už tai, kad esi vaikas. Tai nereiškia, jog aš tavęs
nemyliu. Tiesiog pernelyg daug tikiuosi iš tokio mažo žmogaus. Tavo elgesį
matuoju savo amžiaus matu.
O juk tavyje tiek daug gerumo,
grožio ir tiesos. Tavo maža širdelė iš tikrųjų yra didžiulė tarsi ryto saulė
virš tolimų kalvų. Kaip nuoširdžiai tu apkabinai ir pabučiavai mane eidamas
miegoti! Šią naktį jau niekas daugiau nesvarbu, sūnau. Aš privalėjau ateiti čia
tamsoje ir deginamas gėdos suklupti prie tavo lovelės!
Tai yra mano nebylus
atsiprašymas. Žinau, tu nesuprastumšių dalykų, jei juos tau pasakyčiau dieną.
Tačiau rytoj aš būsiu puikus tėtė! Aš būsiu tau bičiulis, kentėsiu, kai tu
kentėsi, ir juoksiuos, kai juoksiesi tu. Kai knietės tau papriekaištauti, aš
prisikąsiu liežuvį. Tarsi užkeikimą kartosiu tuos pačius žodžius: „Tai juk tik
vaikas. Mažas vaikas!”
Matyt, kažkodėl laikiau tave
suaugusiu. Bet dabar, regėdamas, kaip tu, sūnau, pavargęs susirietei savo
lovelėje, aš suprantu, jog tebeesi vaikas. Dar vakar tave laikė motinos rankos,
o tavo galva ilsėjosi ant jos peties. Aš reikalavau iš tavęs per daug. Pernelyg
daug.